oranžinis baras gotams

aš, kaip visų galų ekspertas, šį karta imuosi apžvelgti tokią vieną man įstrigusią užeigą. turkiškas maistas nėra mano stipriausioji pusė, bet štai tuo metu "brodą su manimi šlifavusiai mergiotei" užsireikė kebabo, ir nuėjome i vieną tokią beveik naują, atsidariusią vietoj "užsuk", kebabinę. tik įžengus, iškart pribloškė dominuojanti juoda spalva, atseit prašmatnūs sietynai iš orgstiklio atliekų ir vietomis veikiantis, vietomis ne oranžinis apšvietimas. vietos bare numatyta geram pokyliui iki poros šimtų žmonių, tačiau peakiniu vakarienės metu, 6-7 val., ten tebuvome mes ir dar pora staliuku su mergaitėmis. aptarnaujančio personalo suskaičiavau 11 žmonių, kažkas dar šmėžavo virtuvėje, bet visi buvo taip užimti pokalbiais tarpusavyje, kad ir aš, ir tos kelios grupelės turėjime gerokai pamojuoti rankutėmis, kad kas nors susimylėtų ateiti. aukštos aptarnavimo kultūros viltis mirė keliolika centimetrų nuo slenksčio, tačiau (ko gero) geografijos mokytojos diplomo pedagoginiam siekiančiai studentei vistiek pavyko kiek kilstelt mano antakius. 'dėl visa ko' paklausta apie padažus, su kuriais tiekiamas tas jų genialus kebabas, ji puolė vartyti meniu, kol iškilmingai pareiškė, kad galime rinktis iš trijų. o po poros minučių sėdėjau, išverstomis akimis stebėdamas plazminį teliką ant sienos, koks pusmetris nuo mano galvos, per kurį iškilmingai sukosi nzn kokios grupės, bet itin įspūdingas video klipas, kuriame iš po pūvančios lavono odos lindo visokie kirminiukai, pokšėjo gyslos, vartėsi mėsos gabalai, liulėjo biomasė ir pan. turiu įtarimą, tokie klipai turėtų skatinti fermentaciją, tad džiaugiausi prieš porą valandų pavalgęs, mano kolegė nelaimėje sedėjo nugara į teliką ir tenkinosi mano atpasakojimais, o kebabas vartėsi savo savo karste. na, pasitaikė dar keletas tipinių pradedančioms užeigoms ir neapmokytam personalui klaidelių, kaip, pvz., pirma maistas, paskui gėrimai (mums tai nieko, o barui - nuostolis negauto pelno pavidale), graža stambiais centais (mums tai nieko, o padavėjai - nuostolis negautų arbatpinigių pavidale). sedėjom ir dūsavom.

kausimas, seniai kamuojantis ne mane vieną: kodėl tie, kurie turi pinigų, užsiima tuo, ko neišmano, ir neleidžia uždirbti pinigų tiems, kurie tai išmano?

neseniai girdėjau chrestomatinį pasakojimą apie vieną ex-emigrantų šeimą iš nediduko Lietuvos miestelio, po sėkmingos karjeros Airijos žuvų pramonėje sumaniusių imtis restoranų verslo sostinėje. lagaminuose atsivežę neužpajamuotos valiutos, jie griebė patalpą miegamajame rajone, išleido beveik visus pinigus ant kyšių, gipso lipdinių ir paauksuotų staltiesių, tuomet, surengę konkursą atidarymo iškilmėms tarp tris paskutines vietas vilniaus top150tuke užimančių renginių organizavimo bendrovių, konkursą anuliavo ir ėmėsi organizuoti atidarymą patys. išsiuntinėjo vardinius kvietimus visiems celebričiams, kuriuos rado keliuose paskutiniuose 'stiliaus' numeriuose, iš baltarusijos pasikvietė gatvės muzikantus-indėnus, pripjaustė dešros ir lašišos, ir... atšventę atidarymą draugų, darbuotojų ir jų šeimų rate, po poros su trupučiu mėnesių užsidarė. šeimos galva grįžo į airiją, šeimos kaklas - į gimtinę, kur ją pagavo anstoliai ir areštavo paskutinį jų turtą.

ir nenustebčiau, jei kokioje nors skaudžios gyvenimo patirties laidoje per 11kanalą tiedu lietų savo nuoskaudą ant smulkius verslininkus engiančios valdžios.