sena istorija

beveik pavykusių rinkimų proga paporinsiu viena neilgą ir priedo visiškai tikrą istoriją:

gūdžiais devyniasdešimtaisiais gyvenimo vargai ir klajonės buvo nubloškę mane į sajūdžio informacijos agentūros pagalbininkų gretas. užduotys, kurias gaudavau, buvo gan paprastos - nunešti tą aną popierių į ten ar ten, sulakstyt batono ar pieno, išnešti butelius (bapkes leido pasilikt, tai suinvestavau į 'archiv populiarnoj muzyki'), sukarpyt faksus ir telekso juostas bei jas išskirstyt adresatams. turėjau leidimą į seimą, ir kartais pietaudavau su Tėveliu prie vieno stalo bei paduodavau jam duonos ir druskos.
tačiau pagrindinis traukos objektas visame šitame altruistiškame reikale buvo "paratroopers" ant vieno iš nedaugelio lietuvoje pc. kaldavau šį dievišką geimą visomis laisvomis kompo minutėmis, ir kartą realaizinau, kad esu vienas, paskutinis autobusas išvažiavo prieš daug minučių, ir ash negrįšiu namo. labai išsigandau, išbėgau, užtrenkiau duris, dėl visa ko pasitryniau sustojime, o paskui įsiprašiau pas sajūdžio sargą, kad leistų paskambint mamai. po ilgų kolionių smigau ant sustumtų kėdžių, o ryte už ausies buvau nutemptas pas kubilių. kaip dabar pamenu, jis sedėjo tame kabinete, kur trečiame o gal antrame aukšte yra kampinis išsikišimas į gedo prospektą. sėdi toks visas išdidžiai plikas, piktai geromis akimis žiūri ir nesupranta nieko. pabarė mane, pabarė dapkutę, ir tokia nesmagia nata baigėsi visi mano paratroopers ir buteliai.

po kurio laiko, perskaitęs šį savo memuarą, pagalvojau: o kas visgi tokio baisaus nutiko, ir ką aš blogo padariau, nes niekas neprarado bapkių ar kraujo, visi miegojo šiltai ir patenkinti, tame tarpe paratrooperiai, tik aš vienintelis realiai nuo to nukentėjau, finansiškai irgi. tai whattafuck? kokios dar ble taisyklės?